Rudenį man vis iškyla tas pats klausimas: kaip apsirengti, kad lauke būtų šilta, o veidrodyje dar atpažinčiau savo figūrą? Vasarą viskas paprasčiau. Marškinėliai, kelnės, tinkami batai, ir galima eiti. Atvėsus orams, atsiranda megztinis, striukė, šalikas. Kiekvienas daiktas atskirai atrodo gerai, tačiau sudėjus juos į vieną derinį, rezultatas kartais nuvilia.
Anksčiau tokiais atvejais kaltindavau savo sudėjimą arba nuspręsdavau, kad šilti drabužiai tiesiog negali atrodyti stilingai. Dabar į šią problemą žiūriu praktiškiau. Dažniausiai kliūva netinkamas dydis, keli stori sluoksniai ir tarpusavyje nederančios proporcijos. Norint atrodyti tvarkingai, nereikia nei šalti, nei visiškai atsisakyti pūstos striukės. Reikia suprasti, kur susidaro nereikalinga apimtis.
Kodėl apsirengęs šilčiau prarandu siluetą?
Didžiausia mano klaida buvo bandymas kiekvienu sluoksniu atskirai apsisaugoti nuo šalčio. Stori marškinėliai, sunkus megztinis, erdvus viršutinis drabužis. Prie to dar platus šalikas, kurį kelis kartus apsukdavau aplink kaklą. Nenuostabu, kad viršutinė kūno dalis atrodydavo gerokai stambesnė, negu yra iš tikrųjų.
Problema išryškėdavo užsisegus striukę. Megztinis viduje susiraukšlėdavo, rankovės susigrūsdavo ties pažastimis, o priekyje atsirasdavo audinio perteklius. Pirkdamas matuodavausi kiekvieną drabužį atskirai, todėl šių dalykų nepastebėdavau.
Dar viena pamoka buvo susijusi su dydžiu. Maniau, kad didesnė striukė automatiškai reiškia daugiau patogumo. Kartais reiškia, bet pernelyg platus modelis gali slėpti pečių liniją, kabėti ties nugara ir sudaryti įspūdį, kad visas derinys atsitiktinis. Patogumas turi būti juntamas judant, o tinkamą dydį verta vertinti ir stovint prieš veidrodį.
Pirmiausia susitvarkau apatinius sluoksnius
Dabar pradėdamas derinį pirmiausia galvoju apie tai, kas bus po striuke. Man patogiau rinktis plonesnius, kūno nevaržančius drabužius, kuriuos lengva derinti tarpusavyje. Prigludęs apatinis sluoksnis neturi spausti. Jo paskirtis paprasta: tvarkingai gulėti po kitais drabužiais.
Ant viršaus dažnai pakanka plono megztinio. Smulkus mezgimas paprastai sukuria mažiau apimties negu storos pynės, ypač ties krūtine ir rankomis. Jei noriu vilkėti stambaus mezgimo megztinį, jam parenku erdvesnį viršutinį drabužį ir atsisakau papildomo sluoksnio.
Svarbus ir ilgis. Kai iš po trumpos striukės kyšo ilgas megztinis, o po juo dar matyti marškinėliai, ties klubais atsiranda kelios horizontalios linijos. Toks derinys gali būti sąmoningas, tačiau mano kasdienėje aprangoje jis dažniausiai tik apsunkina vaizdą. Todėl prieš išeidamas pasižiūriu, kaip visi sluoksniai atrodo kartu.
Striukę matuojuosi taip, kaip ją iš tikrųjų dėvėsiu
Ieškodamas viršutinio drabužio nesprendžiu vien iš nuotraukos. Striukės vyrams gali atrodyti beveik vienodos, kol nepradedi jų matuotis. Tuomet iškart pasimato, kurios tinkamai gula ties pečiais, kurios išsipučia nugaroje, o kurios gražiai atrodo tik neužsegtos.
Į parduotuvę verta ateiti su panašaus storio megztiniu, kokį planuoju dėvėti kasdien. Užsisegu striukę, pakeliu rankas, pasilenkiu, atsisėdu. Jeigu audinys stipriai tempiasi ties nugara arba užtrauktukas įsitempia, modelis per ankštas. Jeigu aplink liemenį lieka didelės klostės, bandau kitą dydį arba kitokį kirpimą.
Man ypač svarbu pasižiūrėti iš šono. Priekis gali atrodyti tvarkingai, o nugaroje būti susidaręs ryškus audinio iškilimas. Taip pat patikrinu rankoves: jos neturėtų uždengti didžiosios plaštakos dalies ar susirinkti į storas klostes ties riešais.
Tinkamas kirpimas palieka vietos judėti, bet nesukuria daugiau tūrio, negu reikia.
Pūsta striukė gali atrodyti tvarkingai
Pūstų striukių nenurašau. Lietuvos rudeniui ir žiemai jos dažnai tiesiog patogios, o šaltą dieną šiluma svarbesnė už norą atrodyti kuo lieknesniam. Vis dėlto skirtingos vyriškos striukės labai nevienodai keičia bendrą siluetą.
Vertinu ne tik užpildo storį, bet ir visą konstrukciją. Didelės išorinės kišenės, platus gobtuvas, standus audinys ir smarkiai suspausta apačia gali pridėti apimties keliose vietose iš karto. Santūresniam deriniui man lengviau pritaikyti modelį, kuriame mažiau išsikišusių detalių.
Vien dygsniavimo kryptimi nepasikliauju. Vertikalios siūlės negarantuoja, kad striukė lieknins, taip pat kaip horizontalios savaime nereiškia, kad ji netiks. Daug daugiau pasako realus drabužio vaizdas ant kūno.
Jeigu striukė iš tiesų šilta ir stora, po ja nevilkiu sunkiausio turimo megztinio vien iš įpročio. Sluoksnius renkuosi pagal orą, buvimo lauke trukmę ir savo savijautą.
Taip pat atskiriu aprangą trumpai kelionei iki darbo nuo drabužių ilgam pasivaikščiojimui. Jei didžiąją dienos dalį praleisiu patalpoje, storas megztinis gali būti nepatogus net tada, kai lauke šalta. Tokiu atveju šiltesnį viršutinį drabužį lengva nusivilkti atėjus į vidų. Ilgiau būnant lauke man svarbiau apsaugoti kaklą, riešus ir galvą, negu pridėti dar vieną atsitiktinį sluoksnį ant liemens. Šis paprastas įpročio pakeitimas padeda apsirengti pagal tikrą dienos planą. Prie durų dar pasitikrinu orą, nes rytinė saulė pro langą nepasako, koks vėjas laukia išėjus į gatvę.
Kelnės ir batai padeda išlaikyti proporcijas
Ilgai žiūrėjau tik į viršutinę kūno dalį. Tačiau derinį vertinu visą: nuo pečių iki batų. Kai apsivelku didelę striukę ir labai siauras kelnes, skirtumas tarp viršaus ir apačios tampa ryškus. Toks siluetas man dažnai atrodo neproporcingas.
Paprastas sprendimas yra tiesaus arba saikingai siaurėjančio kirpimo kelnės. Jos neturi būti plačios, tačiau šlaunims ir blauzdoms reikia šiek tiek erdvės. Taip viršutinio drabužio apimtis mažiau dominuoja.
Stebiu ir kelnių apačią. Ant batų susikaupęs audinys sukuria papildomą netvarką, todėl tinkamas ilgis kartais pagerina derinį labiau negu naujas pirkinys.
Batus renkuosi pagal visos aprangos pobūdį. Prie storesnės striukės man dažnai tinka aiškesnės formos aulinukai ar kiek masyvesni kasdieniai batai. Vis dėlto vien sunkus padas proporcijų neišgelbės. Svarbu, kad avalynė derėtų su kelnėmis ir būtų patogi.
Spalvomis kuriu vientisumą, o aksesuarus riboju
Nesistengiu visko rengtis juodai. Man patinka tamsiai mėlyna, pilka, rusva ir samanų žalia. Kai keli drabužiai panašaus šviesumo, akis lengviau aprėpia visą derinį, o atskiri sluoksniai mažiau išsiskiria.
Ryškesnę spalvą dažniausiai palieku vienam akcentui. Tai gali būti megztinis arba šalikas. Jei viršutinis drabužis jau turi daug detalių, likusią aprangą renkuosi paprastesnę.
Su šaliku elgiuosi saikingai. Jis turi šildyti ir patogiai tilpti prie apykaklės. Milžiniškas mazgas po smakru man trukdo judėti ir vizualiai užpildo visą kaklo sritį. Panašiai vertinu kepurę bei krepšį: kiekvienas papildomas daiktas prisideda prie bendro vaizdo.
Ką dabar patikrinu prieš išeidamas?
Man pakanka kelių klausimų. Ar galiu laisvai judėti? Ar po striuke nesusigrūdo megztinis? Ar pečių, kelnių ir batų proporcijos atrodo suderintos? Galiausiai pasižiūriu, ar nebūtų geriau vieną drabužį pakeisti plonesniu.
Kartais užtenka persivilkti megztinį arba kitaip užsirišti šaliką. Todėl neskubu pirkti naujos aprangos, kol neišbandau turimos. Stilingas derinys prasideda nuo tinkamo dydžio, aiškios formos ir dėmesio visumai.
Šiltai apsirengti galima išlaikant tvarkingą siluetą. Man svarbiausia, kad drabužiai padėtų jaustis patogiai ir atrodytų apgalvotai, net kai oras visiškai nepalankus. O kopūstui teisę į daugybę sluoksnių mielai palieku darže.