Žvalgybos specialistų ar kitaip dar vadinamų slaptųjų agentų darbas visais laikais žavėjo daugelį žmonių ir skatino jų fantaziją. Tačiau šnipų pasaulyje iš tikrųjų slypi labai daug sąmokslo teorijų, sunkiai įsivaizduojamų sprendimų ir elementų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo egzistuojantys tik veiksmo trileriuose. Todėl jei jus šiuo metu sudomino slaptas diktofonas ar slapta mini kamera ir jūs norėtumėte iš arčiau susipažinti su visu šnipų pasauliu, keliais įdomiais faktais akimirkai perkelsime jus į priešistorę.
Šnipų būta ir Biblijoje
Remiantis Jeffrey Burd, seniausias žinomas faktas apie žvalgybą yra Senajame Testamente, Prostitutė vardu Rahab, kuri gyveno kanaanitų mieste Džeriche, buvo priversta po savo stogu slėpti du žydų šnipus. Kai kanaanitų kariai sužinojo apie šnipus, Rahab atsisakė juos atiduoti.
Šnipai sutiko išsaugoti jos ir jos šeimos gyvybę dėl jiems parodytos malonės. Viskas, ką ji turėjo padaryti, tai pažymėti savo namo langą raudona virve, informuojant karines pajėgas neliesti jos namo, kai ateis metas užimti vietovę. Kai kurie istorikai mano, kad raudona virvė galiausiai nulėmė ir raudonų šviesų Amsterdame pasitelkimą, tokiu būdu pažymint viešnamius, tačiau tai niekuomet nebuvo įrodyta.
Priežastis, kodėl dieviname šnipų istorijas
Sun Tzu knygoje „Karo menas“ (500 m. pr. Kr.) yra skyrius, pavadintas „Šnipų panaudojimas“. Šiame skyriuje pateikiama informacija ne vieną kartą buvo pripažinta labai reikšminga visai žvalgybos istorijai.
Sun Tzu visuomet pabrėždavo žmogaus intelekto galią ir svarbą. Jis manė, kad žvalgyboje visa ko esme yra pasidalijimo koncepcija. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės taip dievina šnipų istorijas. Tai yra pagrindinis dramų „variklis“ – kas ką žino ir kaip jie tai gali žinoti? Tai taip pat užtikrina, kad nei vienas šnipas niekuomet negalėtų visko žinoti, o tai reiškia, kad jei šnipas yra sučiumpamas, jis niekada negalės sukompromituoti visos užduoties, nes apie ją nežinos pakankamai informacijos. Sun Tzu taip pat patardavo kariuomenės vadams pasitelkti keletą skirtingų rūšių šnipų, tarp kurių buvo ir dvigubi agentai, mulai ir kt.
Romėnų šnipai naudojo pašto balandžius
Romėnų šnipai pasitelkdavo pašto balandžius kaip vieną iš savo daugybės taikytų šnipinėjimo priemonių. Kariuomenės vadas Hirtius dresavo pašto balandžius tam, kad jie nuskraidintų svarbius laiškus apsuptyje esančiam kariui Decimus Brutus. Dresūros metu balandžiams nebuvo duodama maisto ir jie buvo laikomi tamsoje netoli Mutina miesto sienų, kur apsuptyje ir buvo Decimus Brutus.
Tokiu būdu buvo siekiama, kad balandžiai būtų tokie išalkę ir pasiilgę šviesos, kad juos paleidus į laisvę, jie galėtų į pačią aukščiausią šalia esančią vietą nunešti laiškus, pririštus prie jų kaklo žmogaus plaukais. Brutas negalėjo išeiti iš miesto, bet galėjo laisvai jame vaikščioti, todėl gaudavo balandžių atnešamus laiškus. Dresuodamas balandžius, jis padėdavo jiems maisto toje pačioje vietoje, kad jie prie jos priprastų.
Džordžas Vašingtonas ir jo šnipai naudojo nematomą rašalą
Nors pradžioje Džordžas Vašingtonas JAV nepriklausomybės karo metais buvo prieš bet kokius žvalgybos metodus, nes manė, jog tai yra necivilizuota, laikui bėgant jis buvo įtikintas, todėl taip pat ėmė naudoti įvairius žvalgybos metodus. Tarp tokių metodų buvo ir labai novatoriški bei modernūs žvalgybos sprendimai. Jo garsus šnipų tinklas „Culper Ring“ naudojo kodų knygas (su paveikslėliais), slėptuves, drabužių siūlėse paslėptus kodus, propagandą ir net nematomą rašalą. Vašingtonas paprašė įkūrėjo Džono Džėjaus sūnaus, Džeimso Džėjaus padaryti taip, kad rašalas būtų matomas tik įvykus tam tikrai cheminei reakcijai. Viskas buvo laikoma didžiausioje paslaptyje. Stebėtina tai, kad iki šiol nėra žinoma, kokius būdus Džėjus ir Vašingtonas naudojo paslėpti savo laiškams.